išdūkėlis

išdū̃kėlis, -ė smob. (1) 1. beprotis, patrakėlis: Tas išdū̃kėlis kiek žalos pridarė DŽ. Beprotis, išdūkėlis ir kiti, kurie neturi sveiko proto Blv. Didžioji dalis išdūkėlių pamišo vien tik dėl to, kad per viršų gerdavo rš. 2. prk. kas kelia triukšmą, šėlsta, išdaigauja: Anas pirmiau tai baisus išdūkėlis buvo, tik jau dabar prisilaiko Ds. Trumpai pasakius, girtas žmogus yra ne tai ligonis, ne tai svaiginys, ne tai išdūkėlis, ne tai pasiutęs Blv. Bus tau kada dirba, su tokia išdūkėle išejus Ds.